Santykiai ir draugystė
Pradžia ] EI diena ] 99 procentų problema ] Pilkoji matrica ] Dvi svetainės ] X spektras ] Jaučiami poreikiai ] Krikščioniškas žargonas ] Lenkijos pavyzdys ] Liudijimų rašymas ] Angelės istorija ] [ Santykiai ir draugystė ] Bendruomenės kūrimas ] Tiltų strategija ] Bažnyčių svetainės ] Hobis ir pomegiai ] Postmodernizmas ] Pokalbių kambariai ] Filmų interpretavimas ] Dievas gali panaudoti ir tave ] Gyvenimo prasmė ]

 

Lietuviška Biblija mobiliame telefone

Jėzaus metodai

Susidraugavimas ir santykiai su žmonėmis

Tiek web-evangelizmas, tiek ir bet kokia kita evangelizmo forma neturėtų būti 'pjauk ir bėk' stiliuje, t.y. neturėtų būti paremta viltimi, kad trumpas evangelistinio puslapio ar kažkokios žinios pateikimas efektyviai perteiks žinią. Čia naudinga pasižiūrėti į Jėzaus naudotus metodus. Jo tarnavime aiškiai galime pamatyti keletą esminių aspektų: jaučiamų poreikių palietimas, 'evangelizmo su leidimu' (angl.) principų panaudojimas ir santykių kūrimas. Nors online evangelizme ir negalime susitikti su žmonėmis 'akis į akį', tačiau vis tik galime 'valgyti su žmonėmis' – sėdėdami kartu su jais skaitmeninėje erdvėje. šis bendruomeniškumo jausmas yra esminiai svarbus. Taip pat turime pasimokyti, kaip mąsto nekrikščionys (angl.).

Jeigu norėtumėte sužinoti, kaip santykiai su Jėzumis galėtų pakeisti Jūsų gyvenimą, nueikite čia.

Toliau einančios mintys – tai ištraukos iš Dave Roberts knygos "Following Jesus" (Relevant Books, ISBN: 0-97292-763-8), bei Gary Gibbs medžiaga.



Minutėlei įsivaizduokite save gyvenantį Jėzaus dienų kultūroje. Čia pasaulio istorija neatvyksta į jūsų butą skaitmeninių signalų forma, kurie vaizduojami ekrane. Knygos dažniausiai irgi nėra  prieinamos. Taip pat negalite klausytis savo mėgstamiausio pamokslininko kasečių.

Kaip gi Jėzus komunikavo? Ir ką Jo senoviniai metodai gali pasakyti apie mūsų dvasinį gyvenimą ateityje? Kaip Jis perteikė savo vertybes tiems 12 vyrų ir paruošė juos, kad jie sukurtų bažnyčią, kuri vėliau formuos civilizacijas ir patrauks milijardus pasekėjų?

Kyla pagundymas manyti, jog visai tai įvyko todėl, jog Jis buvo didis oratorius. Iš tiesų Jis toks buvo. Jis, sėdėdamas valtyje, pasinaudojo pakrantės akustinėmis savybėmis ir kalbėjo tūkstančiams. Kitą kartą Jis tris dienas mokė daugiau nei 4000 žmonių. Bet apie tai skaitydami Biblijoje jūs retai rasite Jį sakantį ilgas kalbas ar ilgus pamokslus. štai kalno pamokslo perskaitymas balsu užima nedaug daugiau nei 7 minutes. Taigi, matyt Jis darė kažką dar. Jeigu mes norime sekti Jėzumi ir kurti bendruomenes, kurios eina priešinga kryptimi, nei aplink esanti kultūra, mums aiškiai reikia daryti kažką daugiau, nei tik stengtis, kad sekmadienio bažnyčios susirinkimai pasibaigtų iškalbingu 40 minučių trukmės pamokslu, kad ir kiek naudinga tai bebūtų.


Kada Jėzus kalbėjo ar valgė su žmonėmis, kuriuos kiti laikė nevertingais, Jis per tai siuntė galingus signalus. Paprasta elgsena, tokia kaip valgymas kartu, kalbėjo apie priėmimą. Priėmimas kūrė pasitikėjimą, pasitikėjimas išlaisvino viltį, o viltis vedė į Išgelbėjimą. Rašytojas ir lektorius Ed Silvoso savo knygoje "Prayer Evangelism" (Regal Books) mums primena, kad savo kontaktą su nekrikščionimis mes dažnai pradedame nuo žodinio savo tikėjimo išpažinimo. Po to galbūt seka gydančios maldos pasiūlymai. Galiausiai gal jie jau dalinsis su mumis ir paprastu kasdieniniu maistu. Ir tik tuomet mes prašome Dievą teikti ramybę jų namams ir šeimai.

Jėzaus žodžiai, kuriais Jis išsiuntė juos paruošti Jam kelią, yra pamokantys. Pasižiūrėkite į seką, kuri yra užrašyta Luko 10, 5-9. "Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybė šiems namams!' Ir jei ten bus ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, - sugrįš pas jus. Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Kai nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite jame esančius ligonius ir sakykite jiems: 'Jums prisiartino Dievo karalystė!'". Dalis šios ištraukos iššūkių glūdi toje tvarkoje, kuria Jėzaus nurodymu turi būti daromi dalykai.

 

Skelbkite ramybę

Tai buvo tų laikų įprasto pasveikinimo dalis. Bet tai galėjo būti ir daug daugiau, nei tik verbalinis "skyrybos ženklas". Tai buvo malda. Ar tai kelia iššūkį mumyse esančiai tendencijai melstis 'prieš' dalykus kai pradedame galvoti apie maldą už mūsų vietovę, miestą ar gatvę? Jėzus sako mums kviestis Jį, kad Jis atneštų ramybę į tą vietovę. Jau vien paskelbimas, jog Dievo ramybė ateina į šią vietą, yra dvasinės kovos forma, kuri išveja griaunančias jėgas, kurios čia galėjo turėti savo tvirtoves.

 

Valgykite su žmonėmis

Valgymas kartu kūrė erdvę diskusijoms, rodė į priėmimą. Jis jau pats savyje, kai tai Jėzus darė su to laiko visuomenės atmestaisiais, buvo kaip atperkantis veiksmas. Tai mums primenu, kad būtume su žmonėmis jų įprastame gyvenime, kurtume draugystę ir pasitikėjimą.

 

Ne tik duokite, bet ir imkite

Stipri draugystė kuriama ten, kur yra abipusis rūpestis. Mae galime mokytis ir iš tų mūsų draugų, kurie nevaikšto į bažnyčią. Net Jėzus prašė atsigerti samarietės. O po to Jis pats jai davė gyvojo vandens!

 

Melskitės už jų išgijimą

Jėzus meldės už žmonių išgijimą. Kai kurie iš jų tapo giliai dėkingi ir be abejonių prisijungė prie Jo pasekėjų grupės. Kiti, tarp jų ir devyni raupsuotieji, rodė mažai dėkingumo. Mūsų kultūros žmonės priima maldą už save, net jei ir ne visi jie pripažįsta tą Gydytoją, kuris gali ateiti jiems į pagalbą. Išgydymo malda atrodo buvusi kaip vartai Kristaus žiniai. Ji leido augti žmonių pasitikėjimui ir ruošė juos Karalystės žiniai.

 

Skelbkite Dievo Karalystę

Girdėjau istoriją apie koncertą, vykusį viename JAV mieste. šiame koncerte grojo viena karingai nusiteikusi antikrikščioniška grupė. Jos fanai alpo nuo kaitros belaukdami, kada atsivers durys į salę. Viename gatvės gale grupė iš vienos bažnyčios stovėjo iškėlę plakatus, ant kurių buvo parašyta, jog Dievas nekenčia gėjų. O toliau toje gatvėje esančios kitos bažnyčios žmonės, matydami tuos belaukiančius žmones nunešė jiems ir pasiūlė daug geriamo vandens. šis paprastas priėmimo ir pagalbos veiksmas padėjo šimtams jaunų žmonių atsisakyti to karikatūriško krikščionių įvaizdžio, kurį jie jau buvo besusikurią žiūrėdami į protestuotojų grupę su plakatais.
Bažnyčios grupė paskelbė tai miniai ramybę ir padėjo juos pamaitinti. Daug labiau tikėtina, jog būtent jiems tuomet atsivėrė galimybės melstis už šių žmonių poreikius ir paskelbti jiems gerąją Jėzaus karalystės naujieną.

 

Jėzus savo pasekėjų nesiuntė į pasaulį po vieną, bet po kelis. Dažnai su tais, kurie buvo laikomi "nusidėjėliais ir muitininkais", Jėzus susitikdavo būdamas kartu su keletu savo pasekėjų. Nenorime kai kurių visuomenės kultūros iššūkių pasitikti vieniši. Tačiau tuo pat metu suprantame, jog tos kultūros mes niekada nepakeisime besislėpdami savo tvirtovėse. Nepasieksime jų per konfrontacinius išpuolius prieš prarastųjų širdis, nei per atsitiktinius smerkiančius pamokslus gatvėje. Nepasieksime nei vaikščiodami po žmonių butus, kai atidariusiems grasiname pragaru.



Viso pasaulio miestuose ir miesteliuose vaikščiojimas po butus ir namus vėl tampa veiksmingas, nes jo pirminis tikslas nebėra įeiti į išsamų pokalbį apie tikėjimą, bet paprasčiausiai susipažinti, pasiūlyti maldą už juos arba perduoti informaciją apie bažnyčios renginius ar vaikų klubus. Pradžioje prie durų jums suteikiamos tik kelios sekundės. Bet su laiku pasitikėjimas auga. Žmonės tampa jūsų pažįstamais ir vėliau – draugais.

 

Esmė štai kokia: neasmeninis evangelizmas gali ant kai kurių žmonių palikti 'Dievo antspaudą'. Tačiau tik draugystė, plaukianti iš nuoširdžios meilės kitiems, padės šiai kartai pajusti Dievo meilę.

 

Iššūkis mus yra toks: ar mes amžinai į tuos, kurie kol kas dar nėra krikščionys, žiūrėsime kaip į 'juos' - dvasinio pasigailėjimo vertus objektus, ar kaip į Dievo meilės objektus? Ar mes būsime jų draugais nepriklausomai nuo to, kad jie iškart neatsiliepė į mūsų dvasinį kvietimą? Ar mes pasirengę džiaugtis gyvenimu kartu su jais išvykose, sporto stadijonuose, ar vasarą pievelėje prie kepamų šašlykų? Ar mes norėsime bendrauti su nekrikščionimis ir ar išdrįsime patikėti, kad mes galime juos įtakoti geru, o ne jie mus sugadinti (jeigu tik mes patys vaikštome su Kristumi)? Ar mes tikime, jog Tas, kuris yra mumyse, yra didesnis už tą, kuris yra pasaulyje?

 

Kada mąstome apie socialinio teisingumo dalykus, kas mus veda- gailestis ar užuojauta? Gailestis sako: "Padėsiu tau, nes jaučiuosi kaltas arba gal jaučiuosi geresniu už tave". Užuojauta sako: "Padėsiu tau, nes tu esi žmogus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą, ir esi vertas orumo, draugystės ir pagalbos". Jėzus neatsižvelgdavo į žmonių spalvą, statusą ar lytį. Jis nematė tų skirtumų žmonėse, kuriuos mes dažnai matome. Jis sukūrė bažnyčią, kurioje nebėra nei žydo, nei graiko, vyro ar moters, vergo ar laisvojo.

 

Jėzus neatėjo vien tik su išminties žodžiais ir neišskubėjo iškart namo į savo dvasinę tvirtovę. Jis gyveno ir valgė kartu su paprastais tų laikų žmonėmis. Jis buvo ir jų draugu, ir jų Gelbėtoju. O kas yra jūsų draugai? Ar seksite Jėzumi ir susidraugausite su prarastaisiais?



Svetainė atnaujinta: 2005.04.30    Kviečiame dalyvauti diskusijoje