Lietuviška Biblija mobiliame telefone
| |
Jėzaus
metodai
Susidraugavimas ir santykiai
su žmonėmis
Tiek
web-evangelizmas, tiek ir
bet kokia kita evangelizmo forma neturėtų būti 'pjauk ir bėk' stiliuje,
t.y. neturėtų būti paremta viltimi, kad trumpas evangelistinio puslapio
ar kažkokios
žinios pateikimas efektyviai perteiks žinią. Čia naudinga pasižiūrėti į
Jėzaus
naudotus metodus. Jo tarnavime aiškiai galime pamatyti
keletą esminių aspektų:
jaučiamų
poreikių palietimas, 'evangelizmo
su leidimu' (angl.) principų
panaudojimas ir
santykių kūrimas. Nors online evangelizme ir negalime susitikti su
žmonėmis
'akis į akį', tačiau vis tik galime 'valgyti su žmonėmis' –
sėdėdami kartu
su jais skaitmeninėje erdvėje. šis bendruomeniškumo
jausmas yra esminiai
svarbus. Taip pat turime pasimokyti, kaip mąsto
nekrikščionys (angl.).
Jeigu
norėtumėte sužinoti, kaip
santykiai su Jėzumis galėtų pakeisti Jūsų
gyvenimą, nueikite čia.
Toliau einančios mintys
– tai ištraukos iš Dave Roberts knygos "Following
Jesus" (Relevant Books, ISBN:
0-97292-763-8), bei Gary Gibbs medžiaga.
Minutėlei
įsivaizduokite save
gyvenantį Jėzaus dienų kultūroje. Čia pasaulio istorija neatvyksta į
jūsų butą
skaitmeninių signalų forma, kurie vaizduojami ekrane. Knygos
dažniausiai
irgi nėra prieinamos. Taip pat negalite klausytis savo
mėgstamiausio pamokslininko
kasečių.
Kaip
gi Jėzus komunikavo? Ir ką
Jo senoviniai metodai gali pasakyti apie mūsų dvasinį gyvenimą
ateityje? Kaip
Jis perteikė savo vertybes tiems 12 vyrų ir paruošė juos,
kad jie sukurtų
bažnyčią, kuri vėliau formuos civilizacijas ir patrauks milijardus
pasekėjų?
Kyla
pagundymas manyti, jog visai
tai įvyko todėl, jog Jis buvo didis oratorius. Iš tiesų Jis
toks buvo. Jis,
sėdėdamas valtyje, pasinaudojo pakrantės akustinėmis savybėmis ir
kalbėjo
tūkstančiams. Kitą kartą Jis tris dienas mokė daugiau nei 4000 žmonių.
Bet apie tai skaitydami Biblijoje jūs retai rasite Jį sakantį ilgas
kalbas ar ilgus
pamokslus. štai kalno pamokslo perskaitymas balsu užima
nedaug daugiau nei 7
minutes. Taigi, matyt Jis darė kažką dar. Jeigu mes norime sekti Jėzumi
ir
kurti bendruomenes, kurios eina priešinga kryptimi, nei
aplink esanti kultūra, mums
aiškiai reikia daryti kažką daugiau, nei tik stengtis, kad
sekmadienio
bažnyčios susirinkimai pasibaigtų iškalbingu 40 minučių
trukmės pamokslu, kad ir kiek naudinga tai bebūtų.
Kada
Jėzus kalbėjo ar valgė su
žmonėmis, kuriuos kiti laikė nevertingais, Jis per tai siuntė galingus
signalus. Paprasta elgsena, tokia kaip valgymas kartu, kalbėjo apie
priėmimą.
Priėmimas kūrė pasitikėjimą, pasitikėjimas išlaisvino viltį,
o viltis vedė į Išgelbėjimą. Rašytojas ir
lektorius Ed Silvoso savo knygoje "Prayer
Evangelism" (Regal Books)
mums primena, kad savo kontaktą su
nekrikščionimis mes dažnai pradedame nuo žodinio savo
tikėjimo išpažinimo. Po
to galbūt seka gydančios maldos pasiūlymai. Galiausiai gal jie jau
dalinsis su
mumis ir paprastu kasdieniniu maistu. Ir tik tuomet mes
prašome Dievą teikti ramybę jų
namams ir šeimai.
Jėzaus
žodžiai, kuriais Jis
išsiuntė juos paruošti Jam kelią, yra pamokantys.
Pasižiūrėkite į seką, kuri
yra užrašyta Luko
10, 5-9. "Į kuriuos tik namus
užeisite, pirmiausia tarkite:
'Ramybė šiems namams!' Ir jei ten bus ramybės sūnus, jūsų
ramybė nužengs ant
jo, o jei ne, - sugrįš pas jus. Pasilikite tuose namuose,
valgykite ir gerkite,
kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite
iš namų į
namus. Kai nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas
bus jums
padėta. Gydykite jame esančius ligonius ir sakykite jiems: 'Jums
prisiartino
Dievo karalystė!'". Dalis
šios ištraukos iššūkių
glūdi toje tvarkoje,
kuria Jėzaus nurodymu turi būti daromi dalykai.
Skelbkite ramybę
Tai
buvo tų laikų įprasto
pasveikinimo dalis. Bet tai galėjo būti ir daug daugiau, nei tik
verbalinis
"skyrybos ženklas". Tai buvo malda. Ar tai kelia
iššūkį mumyse esančiai tendencijai
melstis 'prieš' dalykus kai pradedame galvoti apie maldą už
mūsų vietovę, miestą ar gatvę? Jėzus sako mums kviestis Jį, kad
Jis atneštų ramybę į tą vietovę. Jau vien paskelbimas, jog
Dievo ramybė ateina
į šią vietą, yra dvasinės kovos forma, kuri
išveja griaunančias jėgas, kurios čia
galėjo turėti savo tvirtoves.
Valgykite su žmonėmis
Valgymas
kartu kūrė erdvę
diskusijoms, rodė į priėmimą. Jis jau pats savyje, kai
tai Jėzus darė su to laiko visuomenės atmestaisiais, buvo kaip
atperkantis veiksmas. Tai mums primenu, kad
būtume su žmonėmis jų įprastame gyvenime, kurtume draugystę ir
pasitikėjimą.
Ne tik duokite, bet ir imkite
Stipri
draugystė kuriama ten, kur
yra abipusis rūpestis. Mae galime mokytis ir iš tų mūsų
draugų, kurie nevaikšto į
bažnyčią. Net Jėzus prašė atsigerti samarietės. O po to Jis
pats jai davė gyvojo vandens!
Melskitės už jų
išgijimą
Jėzus
meldės už žmonių išgijimą.
Kai kurie iš jų tapo giliai dėkingi ir be abejonių
prisijungė prie Jo pasekėjų
grupės. Kiti, tarp jų ir devyni raupsuotieji, rodė mažai dėkingumo.
Mūsų
kultūros žmonės priima maldą už save, net jei ir ne visi jie pripažįsta
tą
Gydytoją, kuris gali ateiti jiems į pagalbą. Išgydymo malda
atrodo buvusi kaip
vartai Kristaus žiniai. Ji leido augti žmonių pasitikėjimui ir
ruošė juos
Karalystės žiniai.
Skelbkite Dievo Karalystę
Girdėjau
istoriją apie
koncertą, vykusį viename JAV mieste. šiame koncerte grojo
viena karingai nusiteikusi
antikrikščioniška grupė. Jos fanai alpo nuo
kaitros belaukdami, kada atsivers
durys į salę. Viename gatvės gale grupė iš vienos bažnyčios
stovėjo iškėlę plakatus,
ant kurių buvo parašyta, jog Dievas nekenčia gėjų. O toliau
toje gatvėje esančios
kitos bažnyčios žmonės, matydami tuos belaukiančius žmones
nunešė jiems ir pasiūlė daug
geriamo vandens. šis paprastas priėmimo ir pagalbos veiksmas
padėjo
šimtams jaunų žmonių atsisakyti to karikatūriško
krikščionių įvaizdžio, kurį
jie jau buvo besusikurią žiūrėdami į protestuotojų grupę su plakatais.
Bažnyčios grupė paskelbė tai miniai ramybę ir padėjo juos pamaitinti.
Daug
labiau tikėtina, jog būtent jiems tuomet atsivėrė galimybės melstis už
šių
žmonių poreikius ir paskelbti jiems gerąją Jėzaus karalystės naujieną.
Jėzus
savo pasekėjų nesiuntė
į pasaulį po vieną, bet po kelis. Dažnai su tais, kurie buvo laikomi
"nusidėjėliais ir muitininkais", Jėzus susitikdavo būdamas kartu su
keletu
savo pasekėjų. Nenorime kai kurių visuomenės kultūros
iššūkių pasitikti vieniši. Tačiau tuo
pat metu suprantame, jog tos kultūros mes niekada nepakeisime
besislėpdami savo tvirtovėse. Nepasieksime jų per konfrontacinius
išpuolius prieš prarastųjų
širdis, nei per atsitiktinius smerkiančius pamokslus
gatvėje. Nepasieksime nei vaikščiodami
po žmonių butus, kai atidariusiems grasiname pragaru.
Viso
pasaulio miestuose ir
miesteliuose vaikščiojimas po butus ir namus vėl tampa
veiksmingas, nes
jo pirminis tikslas nebėra įeiti į išsamų pokalbį apie
tikėjimą, bet
paprasčiausiai susipažinti, pasiūlyti maldą už juos arba perduoti
informaciją
apie bažnyčios renginius ar vaikų klubus. Pradžioje prie durų jums
suteikiamos
tik kelios sekundės. Bet su laiku pasitikėjimas auga. Žmonės tampa jūsų
pažįstamais
ir vėliau – draugais.
Esmė
štai kokia: neasmeninis
evangelizmas gali ant kai kurių žmonių palikti 'Dievo antspaudą'.
Tačiau tik
draugystė, plaukianti iš nuoširdžios meilės
kitiems, padės šiai kartai pajusti
Dievo meilę.
Iššūkis
mus yra toks: ar mes
amžinai į tuos, kurie kol kas dar nėra krikščionys,
žiūrėsime kaip į 'juos' -
dvasinio pasigailėjimo vertus objektus, ar kaip į Dievo meilės
objektus? Ar mes
būsime jų draugais nepriklausomai nuo to, kad jie iškart
neatsiliepė į mūsų
dvasinį kvietimą? Ar mes pasirengę džiaugtis gyvenimu kartu su jais
išvykose,
sporto stadijonuose, ar vasarą pievelėje prie kepamų
šašlykų? Ar mes norėsime
bendrauti su nekrikščionimis ir ar išdrįsime
patikėti, kad mes galime juos
įtakoti geru, o ne jie mus sugadinti (jeigu tik mes patys
vaikštome su Kristumi)? Ar mes tikime, jog Tas, kuris yra
mumyse,
yra didesnis už tą, kuris yra pasaulyje?
Kada
mąstome apie socialinio
teisingumo dalykus, kas mus veda- gailestis ar užuojauta? Gailestis
sako:
"Padėsiu tau, nes jaučiuosi kaltas arba gal jaučiuosi geresniu už
tave". Užuojauta sako: "Padėsiu tau, nes tu esi žmogus, sukurtas
pagal Dievo atvaizdą, ir esi vertas orumo, draugystės ir pagalbos".
Jėzus
neatsižvelgdavo į žmonių spalvą, statusą ar lytį. Jis nematė tų
skirtumų
žmonėse, kuriuos mes dažnai matome. Jis sukūrė bažnyčią, kurioje nebėra
nei
žydo, nei graiko, vyro ar moters, vergo ar laisvojo.
Jėzus
neatėjo vien tik su
išminties žodžiais ir neišskubėjo
iškart namo į savo dvasinę tvirtovę. Jis
gyveno ir valgė kartu su paprastais tų laikų žmonėmis. Jis buvo ir jų
draugu, ir
jų Gelbėtoju. O kas yra jūsų draugai? Ar seksite Jėzumi ir
susidraugausite su
prarastaisiais?
|